Dabartinė gamybos ir vartojimo logika ardo daiktų ir gyvenimo ilgalaikiškumą. Esame skatinami kuo daugiau vartoti.
Na, o intensyvus šiuolaikinis gyvenimas, kaip mes dažnai jį apibūdiname, pasak autoriaus,
yra tik intensyvus, nesibaigiantis vartojimas.
Kadangi daiktų visgi negalime vartoti neribotai, vartojame emocijas. Pagalvokite, kiek kartų nusipirkote nereikalingą daiktą, vien dėl emocijomis grįstos reklamos? Labai gaila, kad ir vertybės dalyvauja šiame vartojimo žaidime. Bent aš vis dažniau matau reklamas grįstas vertybėmis – demokratija, lygiateisiškumas, pagarba, pagalba. O kokia tikroji žinutė? – Pirk mūsų produktą!
Vartojame ne tik daiktus, bet ir informaciją: skubame nuo patirties prie patirties, nuo įspūdžio prie įspūdžio, nuo pojūčio prie pojūčio niekaip neprieinant prie pabaigos.
Jei seniau žiūrėdavau filmą, tai dabar serialą – ir nenoriu, kad baigtųsi. Net knygos leidžiamos serijomis, kad vieną prariję jau tiestume ranką į kitą.
Atrodo, kad net mūsų laikas nebeteko struktūros, tapo nuolatiniu vis greitėjančiu srautu. Vesdama grįžtamojo ryšio mokymus paklausiu,
kaip organizacija užbaigia vieną etapą ir pradeda kitą. Kaip įsivardina patirtį, pasidžiaugia ar pasimoko iš klaidų? Ar daro pertrauką?
Dažniausiai sulaukiu nustebusių žvilgsniu, mat tokio etapo visai nėra!
Vienas projektas baigiasi ir beveik akimirksniu pradedamas kitas. Dažnai pabaigos nebuvimo suvokimas būna vienas iš stipriausių patyrimų.
Ritualai gyvenimui yra tas pats, kas daiktai erdvei. Taip, kaip daiktai padaro namą tinkamą gyventi, taip ritualai padaro tinkamu gyventi laiką.
Autorius kalba apie ritualų nunykimą, bet ar žinome, kas yra ritualas, kodėl jis toks svarbus?
Ritulas yra simbolinis, pakartotinis ir kolektyvinis veiksmas. Esminis jo bruožas yra kartojimas. Nuo rutinos jis skiriasi tuo, kad pažadina intensyvumą, atpažinimą ir padeda užsibūti laike.
Ritualą greičiausiai įsivaizduojame religinėse praktikose: „Švelnus taurės ir ostijos pakylėjimas per mišias, neskubrus ritualinių indų šluostymas, knygos puslapio atvertimas; ir šio gražaus elgesio rezultatas – džiugiai aukštyn pakylėta širdis.“
Tačiau ritualu, gali būti bet koks turinio nekuriantis veiksmas, pavyzdžiui mandagus bendravimas. Visos mandagumo formos yra ritualai.
(Ar pastebėjote, kad jos irgi nyksta?)
Puikus ritualo pavyzdys gali būti japoniška arbatos gėrimo ceremonija: „Arbatos ceremonijoje nėra komunikacijos. Neperteikiamas joks pranešimas. Viešpatauja ritualinė tyla. Komunikacija užleidžia vietą ritualiniams gestams. Siela nuščiūva. Tylint keičiamasi gestais, kurie pažadina intensyvų bendrumo jausmą.“
Tie, kurie nuolat tikisi ko nors naujo ir jaudinančio, nepastebi to, kas jau yra, sako autorius ir cituoja Kierkegaardą: „nuobodulį varo tik nauji dalykai, kas sena, niekada nepabosta“. Kartojimas atskleidžia intensyvumą per tai, kas nepatrauklu, nepastebima ir nereikšminga.
Pagalvokime kokie paprasti, įprasti, pasikartojantys dalykai sukuria tą intensyvumo jausmą: duona kasdieninė? Saulėtekis ar saulėlydis?
Autorius nesiūlo grįžti prie senų ritualų ar manyti, kad viskas, kas buvo senovėje yra geriau. Man atrodo, kad jis tik atkreipia dėmesį į pradžią ir pabaigą ir kviečia nebijoti nieko nesukuriančių (neproduktyvių) pauzių.
Pasak B.Ch.Han ritualai ne tik struktūruoja laiką, bet ir kuria bendruomenę.