Šią knygą nusipirkau studijuodama Psichologijos Akademijoje. Spėju labiausiai mane patraukė žodžiai humanistinė psichologija.
Save laikiau labai humanistine asmenybe. Gaila tik, kad nieko nesupratau. Paskaičiau, pasikankinau, įvertinau, kad nuobodesnės knygos nesu skaičiusi ir padėjau į lentyną. Ilgam.
Antrą kartą ją išsitraukiau po 15 metų, kai susidomėjau M. Rozenberg’o nesmurtine komunikacija. Sužinojau, kad savo mokymus Rozenberg’as grindė Rodgers’o humanistine psichologija. Tikrai?- pagalvojau, – ta nuobodybe? Kaip taip gali būti, kad šis gyvas, įtraukiantis ir iki sielos gelmių mane sužavėjęs mokymas prasidėjo nuo šio nesuprantamo ir nuobodaus psichologijos mokslo?
Įsivaizduokite mano nuostabą, kai pradėjus skaityti antrą kartą iš karto atpažinau tai, kas mane taip sužavėjo nesmurtinėje komunikacijoje. Negalėjau atsiplėšt nuo šios knygos.
Radau net kai kurių autoriaus ir savo asmeninio gyvenimo panašumų. Kas žino mano biografiją, supras, kodėl man taip atliepė šios eilutės: „…atradau nuošalias vietas Meksikoje ir Karibuose, kur niekas nežinojo, kas aš… kur pagrindinė veikla buvo tapyba, plaukiojimas, nardymas ir gamtos vaizdų fotografavimas. Visgi šiose vietose, dirbdamas dvi ar keturias valandas per dieną, nuveikiau daugiau, nei kada nors per kelerius metus…“
Iš šios situacijos gavau tris pamokas. Pirma, kad vertinimas, kurį kiekvienas iš mūsų turime savo galvose, yra mums ne draugas.
Pripažinkime, kad kas kartą klausydami ir stebėdami kitą žmogų ar situaciją vertiname – geras/blogas, patinka/nepatinka, sutinku/nepritariu ir panašiai.
Uždėjusi šiai knygai etiketę „neįdomi“, „nuobodi“ 15 metų gyvenau šalia lobio, jo nepastebėdama.
Antra – visi mes suvokiame pasaulį skirtingai. Jei man ši knyga (dabar!) įdomi ir jaudinanti, tai jums gali atrodyti visai kitaip.
Trečia – viskas nuolat keičiasi, gyvenimas teka, kaip upė. Už kiekvieno posūkio vis nauji, keičiantys patyrimai. Tai, kas vakar atrodė svarbu, šiandien – smulkmena. Ir atvirkščiai. Pagalvojau, kad susirūpinti derėtų tik tuomet, jei niekam nebeturime ūpo. Tai gali rodyti, kad mūsų gyvenimo upė sustojo, o kas darosi su stovinčiu vandeniu – visi puikiai žinome.
„Kiekvienas asmuo tikrai yra atskira sala ir jis gali nutiesti tiltus į kitas salas tik tuo atveju, jeigu nori būti pačiu savimi ir leidžia sau būti savimi“
Pati svarbiausia šios knygos žinutė man, į kurią pati visą gyvenimą ėjau per giliai skausmingus patyrimus – svarbiausia gyvenime yra tikras (autorius sako – realus) santykis.
Jei aš pajėgsiu sukurti santykį,- rašo C. Rodgers, – kuriame bus tikri ir skaidrūs jausmai, kuriame šiltai priimsiu kitą žmogų ir gebėsiu jautriai matyti jo pasaulį, taip, kaip jis pats mato, tai kitas žmogus sugebės suvokti save, taip kaip anksčiau nesuvokdavo, taps savarankiškesnis ir labiau pasitikintis, geriau supras kitus ir bus jiems palankesnis, gebės lengviau spręsti savo gyvenimo problemas.
Mintys, aprašytos šioje knygoje, tinka ne tik terapiniam santykiui, bet ir bet kokiam kitam. Jei tėvai sukurs tokį santykį su vaiku – vaikas augs savarankiškesnis ir socialesnis. Jei mokytojas sukurs tokį santykį su mokiniu – mokinys bus aktyvesnis, kūrybiškesnis ir drausmingesnis. Jei lyderis sukurs tokius santykius organizacijoje – personalas lengviau spręs naujus uždavinius ir geriau bendradarbiaus.
Koks tas realus santykis?,- paklausite. Ogi toks, kuriame nesistengsime kito žmogaus „pataisyti“, kuriame būsime pozityviai nusiteikę kito atžvilgiu, kuriame nuolat sieksime suprasti ir priimti kitą žmogų, tokį, koks jis yra.