Kompanijos tvirtina savo darbuotojams, kad visi neva priklausantys vienai didelei laimingai šeimai. Kodėl tuomet sandėliai rakinami, o darbuotojus tikrina apsauga? „Kokia šeima tikrina prie valgomojo durų, ar šeimos narys neišsineša sidabrinio šaukšto?“ – klausia Ricardo Semler, knygos „Eretikas“ autorius.
Pats Ricardo Semler paveldėjo verslą, gamyklą su tradicine piramidine valdymo struktūra ir taisyklėmis, iš savo tėvo, Brazilijoje.
Nors Ricardo labai stengėsi prisiderinti prie tradicinės vadovų komandos, bet jam taip ir nepavyko. „Jie buvo sustabarėję, ne mažiau, kaip jų krakmolyti marškiniai,“ – sako autorius.
Po audringo ginčo su tėvu, kaip valdyti kompaniją, Ricardo iškėlė sąlygą: arba valdys kompaniją naujai, arba kurs savąjį verslą pats. Tėvas nusileido sakydamas: „Daryk tas savo klaidas, kol aš gyvas“.
Jis ir darė. Tėvo nuomone, klaidas, pasaulio nuomone, sukūrė patĮ keisčiausią ir labai sėkmingą erslo modelį. Kas ten keisto, paklausite? Įsivaizduokite Braziliją maždaug 1980metais. Skurdas, vyrų ir moterų nelygybė, infliacija, darbininkų streikai..
Šioje aplinkoje Ricardo ėmė klausti darbininkų nuomonės: kokius darbo drabužius jie norėtų vilkėti, kaip nudažyti gamyklą, kada pradėti darbą, kokį atlyginimą norėtų gauti…
Jo gamyklose nėra įprastos valdymo struktūros, taisykles atstoja sveikas protas ir pasitikėjimas, žmonės rengiasi taip, kaip nori, vadovai gauna įvertinimą iš savo darbuotojų, o pats kompanijos savininkas neturi net kabineto…
Kartą į gamyklą užėjusi vieno darbininko žmona ėmė klausinėti: „Ką jūs padarėte su mano vyru? Jis ėmė mandagiai elgtis ir klausti šeimos nuomonės!“
Tai nuostabus pasakojimas apie „Semko“ kompaniją, kuri 4mln $ apyvartą per dešimt metų padidino iki 35mln., ir neturėdama jokių skolų nuo vienos gamyklos išaugo iki šešių.
O prasidėjo viskas nuo paprasto dalyko – paklausti dirbančių žmonių nuomonės ir išklausyti jų atsakymų… arba, kaip sako autorius, „vėžlys gali jaustis saugus tupėdamas savo kiaute, bet jei nori eiti pirmyn, turi iškišti galvą“.