Kas yra autoritetas? Klausimas atrodo paprastas, o atsakymas lyg ir savaime suprantamas, bet ar tikrai?
Autorius teigia, kad: logika remdamasi savaime suprantamais ar banaliais dalykais, prieina prie visai nebanalių įžvalgų.
Skaičiau šią knygą eidama nuo vieno, lyg ir banalaus, teiginio prie kito, vis gilyn ir gilyn. Stebėjausi, kaip iš tokio „paprasto“ dalyko, kaip autoritetas, galima rasti tiek daug įžvalgų ir naudos kasdieniam gyvenimui. Pasidalinsiu teiginiais, kurie man pasirodė patys įdomiausi.
Šioje knygoje nagrinėjamas autoritetas nusako santykį tarp žmonių. “Mokiniai klauso mokytojo, kuris jiems yra autoritetas“. Autoritetas šiuo atveju yra santykis tarp mokinių ir mokytojo.
Šiam santykiui reikalingas dar vienas elementas – tai sritis. Mokytojas yra autoritetas jo dėstomo dalyko srityje, ir gali visiškai nebūti autoritetu kitoje srityje, pavyzdžiui kulinarijoje.
Kada autoritetas tampa autoritetu man?
Kai iš principo viską, ką sako ir kas priklauso autoriteto sričiai, aš pripažįstu ir priimu, kaip teisinga. (sakoma iš principo, nes būna ir išimčių)
Kaip šis santykis veikia?
Autoritetingas asmuo nori ką nors pranešti – jis teigia – aš suvokiu – suprantu – pripažįstu – priimu.
Nei vienas asmuo jokioje srityje negali būti autoritetu pats sau. Vienas žmogus gali būti autoritetu kitam vienoje srityje, o šis gali būti autoritetu jam, tik kitoje srityje.
Čia dažnai klystama manant, kad jei jau esu kažkam autoritetas, tai tas kažkas nebegali būti autoritetu man. Aišku, kad gali, tik kitoje srityje. Pavyzdžiui aš esu tau autoritetas matematikoje, o tu man esi autoritetas psichologijoje.
Ar gali vaidmenys pasikeisti? Žinoma, kad gali. Ne veltui sakoma, kad geriausias mokytojo darbo rezultatas, kai mokinys pranoksta mokytoją. Mokinys tampa autoritetu mokytojui.
Nei vienas žmogus nėra autoritetas kitam visose srityse. Absoliutaus autoriteto nebūna!
Čia galime suklysti: jei mums koks nors žmogus yra autoritetas tarkim matematikoje, tai visas kitas jo mintis – apie politiką ar krepšinį – priimame automatiškai. Jei jis autoritetas vienoje srityje, tai tikriausiai ir kitose srityse yra taip pat. Bet juk nebūtinai! O greičiausiai ir visai atvirkščiai.
Kaip autoritetu galima piktnaudžiauti?
Jei aš esu autoritetas kažkurioje srityje, tai automatiškai noriu, kad manęs klausytųsi ir kitose srityse.
Autoritetai yra dvejopi: jie arba teigia arba nurodo.Teigiantis autoritetas žino, o nurodantis – liepia.
Kada aš priimu žinantį autoritetą?
Kai jis žino daugiau už mane ir kai aš juo pasitikiu. Autoritetu jis man tampa ne iš karto, o tada kai savo kailiu patiriu, kad dauguma autoriteto išsakytų teiginių buvo teisingi.
Kada liepiamasis autoritetas man tampa autoritetu?
Kai aš tikiu, kad jo paliepimai ar nurodymai padės pasiekti tikslą.
Tačiau galiu tikėti, ir vis tiek neklausyti. Argi ne taip? Gydytojas liepia nerūkyti, o aš vis tiek rūkau.
Dar paprasčiau neklausyti, jei paliepimas skiriamas grupei: lai kažkas kitas sumoka visus mokesčius ar lai kažkas kitas padaro būtinus darbus. Jei dauguma padarys tai kas teisinga ir reikalinga, gerai bus visiems. Ir man tame tarpe, nors aš nieko nedariau!
Kada liepiamojo autoriteto paliepimų klausys?
Ogi tada, kai paliepimas padės pasiekti asmeninį tikslą. Tarkim mokesčių inspektoriaus tikslas – surinkti visus mokesčius ir išsaugoti savo darbo vietą, o mano tikslas negauti baudos ir ramiai miegoti.
Aš esu absoliutus autoritetas visiems kitiems žmonėms tik vienoje srityje – savyje. Aš žinau geriausiai: kaip aš jaučiuosi, ką jaučiu, ką išgyvenu, ko noriu ir ko nenoriu.