Knyga „Kelias į save“ „pagavo“ mane pačiu pirmuoju sakiniu –
„Kuo skiriasi CV dorybės nuo laidotuvių dorybių?“
O juk tikrai skiriasi, pagalvojau … Laidotuvėse kalbame apie žmogaus esmę: jo santykius, būdą, gerumą, nuoširdumą, ištikimybę. .. Kaip atrodytų, jei šias savybes sudėtume į savo CV?
Žurnaluose ir pop literatūroje galime rasti daugybę patarimų kaip ugdyti CV savybes ir, pripažinkime, nedaug laiko skiriame pamąstymams apie savo vidinį gyvenimą.
Ši knyga būtent apie tai, apie savo charakterio ugdymą. Tai tikros tikrų žmonių istorijos. Iš jų kiekvienas galime pasiimti kai ką svarbaus sau.
Ar jums teko sutikti savo gyvenime žmonių, kurių charakteris ir vertybės tvirti?
Jie spinduliuoja vidinį džiaugsmą, kalba ramiai, į šiurkštų iššūkį reaguoja švelniai. Nepraranda orumo, jei kas bando pažeminti. Jų neerzina kitų žmonių trūkumai. Jie nepastebi skirtumo bendraudami su skirtingo socialinio sluoksnio žmonėmis. Jie negalvoja, kad yra kažkuo ypatingi, ir ,apskritai, jie nedaug galvoja apie save.... Tačiau mes, bendraudami su tokiu žmogumi, pajuntame norą tapti geresniais...
Man labai patiko, kad autorius pradėjo nuo nuolankumo ir kuklumo – tokios priešingybės šiuolaikinei kultūrai, brukančiai tikėjimą savo išskirtinumu ir ypatingumu: „tu nuostabus, tu viską gali, būk savimi, perženk savo ribas…“
Mane sujaudino, kaip autorius aprašė II Pasaulinio karo pabaigos paskelbimą Amerikoje. Būtinai perskaitykite! Šis kontrastas, tarp to, kas buvo ir vyksta dabar, priverčia susimąstyti apie didžiulį kultūrinį pokytį…
Atrasime skirtumą tarp pašaukimo ir karjeros, prisiminsime, kad nuodėmė – tai ne kaloringo deserto suvalgymas, o charakteris ugdomas taip pat, kaip treniruojami raumenys, vadinasi, nuolat.
Dar radau vertingų minčių apie nuosaikumą („netikėkite, kad ką nors galima pataisyti iš karto“), apie tėvų meilę vaikams („vaikai, tai ne projektas!“), o vieną skyrių, kaip žmonės su tvirtu charakteriu elgiasi ištikus nelaimei, net susikonspektavau:
„Pirmiausia – jie tiesiog ateina. Jie padeda būdami šalia. Jie nelygina, nes supranta, kad kiekvieno kančia yra unikali. Jie atlieka ką nors praktiška: pagamina pietus, nuvalo dulkes, išplauna rankšluosčius. Jie nesumenkina nelaimės, nebando nuraminti saldžiais palinkėjimais, nesako, kad skausmas tik į gerą, ir neieško pagražinimų.. Jie leidžia pačiam žmogui įvardyti, kas vyksta, ir leidžia kenčiančiam kentėti oriai…“