Marijo Pjuzo

Krikštatėvis

Krikštatėvis pradėjo savo imperiją nuo mažų dalykų – padėdavo gauti pašalpą, įsitaisyti į darbą, ištraukti ką nors iš kalėjimo, paskolinti pinigų. Negana to, jis padrąsindavo ir paguosdavo, taip sušvelnindamas nuoskaudą ir pažeminimą patiriamą dėl būtinybės prašyti.

 

„Arktikos tyrinėtojai palieka maisto atsargų sandėlius palei kelią į Šiaurės ašigalį. Jei kartais jų prireiktų. Taip yra ir su tėvo paslaugomis, – pasakojo jo sūnus Maiklas savo merginai.- Vieną gražią dieną jis pasibels kiekvienam iš šių žmonių, ir vargas tam, kuris nepanorės jam padėti“.

 

Ar pastebite, kad ir mes galime būti šiek tiek „krikštatėviški“? „Mažos dovanėlės skatina draugystę“ ir pan. Kartą, kai į draugo „ačiū“ atsakiau „nėr už ką“ jis pamokė: „nesakyk, kad nėra už ką. Geriau palik mane skolingą. Gali pasakyti pavyzdžiui „tikiuosi, kad kai kitą kartą prireiks –  tu man padėsi“.

 

Tuomet aš galvojau – ach, kaip protingai pasakė, juk tikrai sumanu! Tik pamiršau, kad ir kiti gali daryti tą patį. Daugelis ir daro. Dovanoja smulkias dovanėles, paslaugas – tačiau su mintimi, kad tu kažkuo atsilyginsi.  Net jaučiasi turintys teisę į tą paslaugą. Ne veltui didieji prekybos centrai uždraudė tiekėjams, einantiems į derybas,  įsinešti „produktų pavyzdžius“, ar bet ką kita, kas gali būti panašu į dovanėles. Ar tai sustabdė „draugystės skatinimą“? Kaip manote?

 

Ilgą laiką jaučiau, kad kažkas ne taip su tom „mažom dovanėlėm, skatinančiom draugystę“, kol galiausiai suvokiau, kad neteisingai supratau žodį „draugystė“.

Mažos dovanėlės įpareigoja ir pririša,  o “draugystė” krikštatėvio filosofijoje visai ne tai, ką aš įsivaizdavau. Krikštatėvio klausimas „ar priimi mano draugystę?“ – būdavo aiškus kvietimas pasirinkti – ar tu su manim, ar prieš mane.

 

Vaikai mane pamokė: „būk atsargi su nemokama informacija internete. Jei kažką gauni nemokamai, greičiausiai kaina esi tu pati – tavo duomenys, el. pašto adresas, paskyra FB ar panašiai“. Susimąsčiau. Gal tikrai kaina už nemokamas dovanas esu aš pati?

Šių laikų turtas – informacija. Valdo tas, kas valdo duomenis. “Mažų dovanėlių”  formatas pasikeitė, bet sistema liko ta pati. Krikštatėviška.

 

Daug naudingų dalykų išmokau iš Krikštatėvio. Kartais net minėdavau šią knygą, kaip gerą verslo vadovėlį. Naudotis jo metodais nebūtina, bet žinoti tikrai naudinga.

Ar pamenate šiuos, klasika tapusius, posakius?

 

Viskas yra asmeniška

Ženk žingsnį iš stiprybės, o ne iš silpnumo

Laikyk draugus arti,  o priešus dar arčiau

Elkis taip, kad kitiems neliktų kitos išeities, tik tave gerbti

Niekada neužpyk, nenaudok grasinimų, įtikinėk („pasiūlymas, kurio negali atsisakyti“? Cha cha!)

„Vieną dieną – nors toji diena gali niekados neateiti – aš ateisiu pas tave, kad atsilygintumei kokia nors paslauga. O kol toji diena ateis, laikyk šią paslaugą dovana“

Linkiu paskaityti šią knygą dar kartelį  ir pažiūrėti į ją kitų kampu. Ko ji moko? Kokius krikštatėviškus metodus naudojame? Ar jie vis dar veikia?

 

Jei paklausite, ar kas nors iš šios knygos man tiko, patiko ir liko ilgam? Atsakysiu, kad tikrai liko. Paprastas ir stiprus tėvo ir sūnaus dialogas knygos pabaigoje:

 

Tėti,- paklausė Maiklas, – kaip tau pavyksta pasakyti „ne“ žmonėms, kuriuos myli?

Aš senamadiškas žmogus. Neskubu. Stengiuosi, – atsakė Donas Korleonė.

 

O kas liko jums?