Nežinau kiek kartų per savo darbinę karjerą aš girdėjau „tu per jautriai reaguoji“, „atėjai į darbą, emocijas palik už durų“, „mes čia ne draugauti susirinkom“, „nebūk tokia moteriška“ – lyg noras jausti ir kalbėti apie jausmus rodytų kažką moteriško, švelnaus, pūkuoto ir siaubingai neprofesionalaus.
Tik pradėjus dirbti slėpiau savo jausmus, kiek galėjau, norėdama kuo greičiau tapti „profesionalia“ darbuotoja. It vis tiek jie išlįsdavo, ir vis tiek jie trukdydavo. Kol galiausiai numojau ranka į visus patarimus ir „feedbakus“ ir leidau sau jausti. Tuomet atėjo ir geriausi rezultatai, ir vidinė laisvė, ir pagarba sau pačiai ir sprendimai.
Paprastas klausimas „kaip jautiesi?“ nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti. Dažniausi atsakymai, kuriuos man tenka girdėti per mokymus yra „gerai“ ar „normaliai“. O kai pasakau, kad nei „gerai“, nei „normaliai“ nėra jausmas – sulaukiu suglumusių žvilgsnių „ko tu nori iš mūsų?“. Tačiau vos tik susitariam, kad jausti yra normalu ir kalbėti apie tai galima – pasipila kūrybiškumas, pozityvas, bendrumas ir komandinis darbas.
Jei jausmų nereiktų, jų ir nebūtų!
Labai džiaugiuosi radusi šią knygą – kuri patvirtino mano asmeninę patirtį ir padėjo daugiau sužinoti apie jausmus.
Ar pagalvojote kada, kad negebėjimas suvokti ir įvardinti savo jausmus yra tiesiog neišlavintas įgūdis, lygiai toks pat, koks gali būti neišlavintas loginis mąstymas?
Emociniai įgūdžiai įgalina mąstyti protingiau, kūrybiškiau ir pasiekti geresnių rezultatų. Kartu su šio knygos autoriumi kviečiu iš emocijų kritikų tapti emocijų žinovais, nes emocijos mums labiausiai kenkia tuomet, kai jų neatpažįstame.