„Kaip gražu!“ Nesu girdėjus kitokio pirmo sakinio iš žmogaus, pamačiusio lietuvišką sodą. Jie tokie paprasti ir kartu tokie tobuli. Paslaptingi ir užburiantys.
Pasirodo sodai nėra tik lietuviški, kaip aš ilgą laiką galvojau. Suomiai irgi išlaikė šią tradiciją – tik vadina juos Himmel – dangus. Baltarusiai irgi kažkada juos pynė. Pažįstu močiutę, kilusią iš Ukrainos. Ji prisimena, kad vaikystėje rišdavo šiaudelius, bet nei kaip, nei kada, nei kodėl jau nebežino.
Į mano gyvenimą sodai atėjo kartu su Lietuvos nepriklausomybe. Tuo metu tautiški dalykai – vėliava, tautinis kostiumas, dainos, šokiai, papročiai ir rankdarbiai – tapo laisvės simboliu ir išraiška. Tautinis kostiumas nugulė kažkur spintos gilumoj, dainas kartas nuo karto padainuojame, o sodų rišimas liko ilgam.
Kai nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą ir išvažiavau pabūti toliau nuo visko į egzotišką Mauricijaus salą – sodas buvo pirmas „darbas“, kurį padariau. Jau išvažiuodama žinojau, kad nuo jo pradėsiu. Naudojau cukranendrių stiebus – jie kur kas stambesni ir tvirtesni nei ruginiai šiaudai. Vieną sodą padovanojau savo draugei Annalisai, kuri gyvena Mauricijuje. Ir įsivaizduokite – jis priviliojo žaltį! Daug metų čia gyvenu, o žalčio niekada nesu mačiusi,– iš pradžių sunerimo ji, – ar tai geras ženklas?
Tikrai geras,– patikinau,- mes, lietuviai, tai tikrai žinome! Ar ne?
Kam reikia tuos sodus rišti? – paklausite.
Įsivaizduokite… Išeini pasivaikščioti. Ieškai tinkamų augalų. Renki, išlukšteni, nuvalai, sukarpai. Tuomet pradedi verti. Negali būti įsitempusi – sausi stiebeliai trapūs, lengvučiai, lengvai lūžta ir skyla. Nori nenori, tenka atsipalaiduoti ir kartu susikaupti. Verdama nieko daugiau negalvoji, visos nerimastingos mintys kažkur išgaruoja, lieka tik tyras buvimas čia ir dabar. Stengiantis išlaikyti proporcijas, struktūrą, harmoniją tavo viduje viskas struktūruojasi ir rimsta. O jei šalia dar karštos arbatos puodelis? Šuo susirangęs po stalu? Tyli muzika? Kas gali būti geriau?
Lietuviškus sodus rišame iš ruginių šiaudų. Esu juos dariusi ir iš paprastos žolės smilgų, kai jokios kitos medžiagos aplink nebuvo. Dabar atradau, kad galima naudoti ir švendrus. Svarbu, kad stiebelis būtų su skylute viduryje.
Kai kam sodo rišimas yra kantrybės mokykla. Kai kam susikaupimas, ramybė, tyla, būdas sustabdyti nerimą ir suvaldyti mintis. Kai kam tai tiesiog grožis, menas. Kai kam – mistika, simboliai, gilesnė visatos prasmė. Man – poreikis. Kai ateina laikas juos daryti, tiesiog noriu daryti. Ir darau.
Ar norite pabandyti? Išmokti? Sužinoti daugiau? Susisiekite.
