„Tu per daug protinga, kad suprastum“, – kartą gavusi tokį įvertinimą susimąsčiau ar beverta dar ir dar mokytis, analizuoti, stengtis viską suprasti, numatyti ir kontroliuoti.
Pasirodo, kad ne man vienai tas perdėtas galvojimas tapo kliūtimi. Supervizijose dalyvaujantys vis dažniau įvardina negalėjimą nustoti galvoti ir analizuoti, kaip veiksmą, trukdantį gyventi, keliantį neigiamus jausmus ir griaunantį santykius. Ką daryti?
Ieškodama atsakymo prisiminiau kažkada senoje pedagogikos knygoje skaičiusi „jei vaikas kaprizijasi – duok jam valgyti arba guldyk miegoti“. Pamenu tuomet net pasijuokiau iš tokio, mano nuomone, primityvaus patarimo, tačiau dabar suvokiu, kiek daug jame sveiko proto.
Ėmiau klausinėti savo supervizuojamųjų – kaip tu miegi? Ką tu valgai? Kada paskutinį kartą tyreisi kraują? Ar tau pakanka kalio, magnio, geležies, o gal per daug cukraus? Gal būt problemos yra ne psichologijoje, o chemijoje? Ir tikrai – dauguma pasipasakojo, kad blogai miega, arba miego neužtenka, neturi laiko pavalgyti arba nuolat persivalgo. Tai gal nuo to ir reikėtų pradėti? Miego ir maisto?
Jei jaučiate, kad pati save ir aplinkinius varote iš proto nuolatiniu svarstymu, kas bus jeigu bus, ir kas bus jeigu nebus, pabandykite pirma gerai išsimiegoti. Ir ne vieną naktį. Pavalgyti, ir vėl pamiegoti. Gal tokio miegojimo ir valgymo savaitgalio galima paprašyti vietoj tradicinės gimtadienio/vardadienio/sukaktuvių dovanos? Gal tuomet pamatysite, kur iš ties yra problema, o kur tik išsigalvojimai.
Iš pradžių nedrąsiai jaučiausi duodama tokį kosminio paprastumo patarimą ir labai apsidžiaugiau, kai panašų radau knygoje „Moterys, kurios galvoja per daug“, kurią parašė Jeilio universiteto psichologijos profesorė Susan Nolen-Hoeksema.
Perdėtas galvojimas man ne draugas
Gal šie patarimai ir net visa perdėto galvojimo tema atrodo per paprasta, tačiau nenumokime į tai lengva ranka. Tai mūsų amžiaus problema ir ji didėja. Pagal autorės atliktus tyrimus žmones, kurie linkę be saiko analizuoti, sudaro 20 proc. šešiasdešimt penkerių metų amžiaus, 52 proc. vidutinio amžiaus ir 73 proc. jaunų žmonių. Tyrimai, kurie buvo atlikti su dvylikamečiais vaikais parodė, kad dauguma jų, o ypač mergaitės, nerimauja ir gali nekontroliuojamai mąstyti apie bet ką ir apie viską.
Pasak autorės, ši problema auga kartu istoriniais pokyčiais. Kokiais? Pirmiausia – didėjančios pasirinkimų galimybės ir jas lydintis tradicinių vertybių praradimas. Ankstesnės kartos negalėjo suabejoti įprastomis vertybių sistemomis, o mes galime klausinėti ir rinktis ką tik norime – pradedant religija ir baigiant lytimi. Kas dar? Egocentrizmas, nepagrįstos pretenzijos ir noras viską išspręsti greituoju būdu.
Greičiausia ši problema „savaime nepraeis“. Gal atėjo laikas ją pripažinti ir mokytis spręsti? Šioje knygoje radau net 29 strategijas, padedančias išeiti iš nevaldomo minčių rato. Tikrai rasite bent kelias jums tinkančias ir patinkančias. Man įstrigo šis epizodas, kuris ir šypseną sukėlė, ir sujaudino, ir paskatino pamąstyti:
„Pastebėjome, – rašo autorė, – kad tyrimų dalyviai, kuriems daugiau nei šešiasdešimt penkeri, sunkiai suprasdavo, ką tai reiškia besaikis galvojimas ir analizavimas. „Na, gal kartais, bet labai retai,- sakydavo jie,- juk tai ne itin padeda, ar ne?“.
Kartą mažutė šmaikšti septyniasdešimtmetė Filė, gėlėta namine suknele, pripylė interviu imančiai merginai puodelį arbatos ir pasakė „Mieloji, galiu pasakyti, ką reikia daryti, kai taip nutinka. Greitai pakartoji maldelę Viešpačiui, perduodi savo rūpesčius Jam, o tada imiesi kokio nors naudingo darbo namuose“.