Atvykusi į Pietų Afrikos administracinę sostinę Pretoriją pirmiausia pamačiau tvoras:
aukštas, mūrines ir metalines, apraizgytas spygliuotoms vielomis ir elektros laidais.
Visas miestas – lyg didelis kalėjimas.
„Mes jau nepastebime, – pasakoja mano kolegės, – ir tu priprasi!”
Bandžiau priprasti. Bandžiau nepastebėti. Ieškojau kitų, pozityvių dalykų. Šį straipsnelį parašiau po pusmečio, kad būčiau tikra, jog ne emocijos valdo mano mintis.
Taigi, dabar drąsiai galiu pasakyti, kad nepripratau. Ir nenoriu priprasti.
Man baisu žiūrėti į saulėlydį pro metalinės tvoros virbus.
Man nepatinka gyventi mieste, kuriame ant kiekvienos tvoros užrašas: „ginkluotas atsakas į įsibrovimą“.
Čia pirmą kartą gyvenime pamačiau spygliuota viela aptvertą bažnyčią, o savo kaimynų po pusės metų gyvenimo šalia ne tik kad nepažįstu, bet ir nesu mačiusi.
Kaip gi juos pamatysi per tokią tvorą?
Kas atsitiko šioje nuostabioje šalyje? Žinau, kad Apartheido režimas atskyrė žmones vienus nuo kitų tačiau kodėl visa tai dar tęsiasi?
– Tai kaipgi jūs gyvenote Apartheido laiku, koks buvo kasdienis gyvenimas?, – klausiu savo juodaodės draugės.
– Tai buvo siaubinga, – atsako ji, – buvome ištremti iš savo namų, negalėjome įžengti į baltųjų rajonus ir gyvenome už tvoros, vakarais net savo rajonuose negalėdavome išeiti iš namų, turėjome visą laiką nešiotis specialų pasą – jei pagautų be jo – tiesiai į kalėjimą, o ten visko atsitikdavo. Kartais žmones tiesiog išmesdavo pro policijos pastato langą, o artimiesiems pasakydavo, kad „nusižudė“.
***
– Tai kaipgi jūs gyvenote Apartheido laiku, koks buvo kasdienis gyvenimas?,- klausiu savo baltaodės draugės.
– Nieko ypatingo nepastebėjome. Tiesiog gyvenome ir tiek. Buvo natūralu mokytis skirtingose mokyklose, vaikščioti pro skirtingas duris. Mokykloje apie tai nekalbėdavome. Man atrodo, kad tuomet buvo geriau nei dabar, buvo saugu, dauguma turėjo darbą, gerbėme vieni kitus.
???
Prieš atvažiuojant į Pietų Afriką mano „istorinės žinios“ apsiribojo filmu „Nenugalimas“ (Invictus), kuriame Morganas Frimanas (Morgan Freeman) vaidina Nelsoną Mandelą (Nelson Rolihlahla Mandela).
Filmas prasideda epizodu, kaip Mandela iš kalėjimo parvežamas namo:
kamera parodo vienoje kelio pusėje, už palaikės spygliuotos tvoros, futbolą žaidžiančius apdriskusius juodaodžius vaikus,
o kitoje pusėje. už baltai dažytos, tvirtos metalinės tvoros – besitreniruojančius tvarkingai ir švariai apsirengusius baltuosius.
Po daugiau nei trisdešimties metų vaikštau po tą patį miestą ir matau tuos pačius vaizdus. Tiesą sakant, ne visai tokius pačius, šis tas pasikeitė: tvoros tapo išmanesnės – elektrifikuotos, su kameromis ir judesio jutikliais. Nepasikeitė tik tvoros idėja: čia tavo teritorija, čia mano.
Ir žinote ką? – pirmiausia pasididžiavau savo gimtąją Lietuva.
Mes gyvenome okupacijoje maždaug tiek pat metų kaip Pietų Afrika Apartheido režime; mūsų nepriklausomybė iškovota beveik tuo pačiu metų.
Abi šalys turėjo apie trisdešimt metų pasikeisti.
Mes per tą laiką tapome vakarietiška, demokratine valstybe, o jie vis dar gyvena už savo tvorų kaltindami vieni kitus.
Kuo ilgiau gyvenu šiame „tvorų“ mieste tuo labiau jų nemėgstu ir tuo daugiau apie jas galvoju.
Juk tvoros problemų neišsprendžia, nepadeda vieniems kitus girdėti, nepadeda atleisti, susitaikyti ir pasitikėti.
Stengiuosi suprasti, kodėl šioje šalyje pokytis neįvyko? Kodėl jie ir liko atsitvėrę vieni nuo kitų?
Kartą ekskursijoje Pretorijos universitete aplankiau salę su vienos Afrikos genties karaliaus aukso kolekcija. Tarp visokiausių daiktų mano akį patraukė didelis auksinis žiedas papuoštas varle. Hmm… įdomu! Kodėl karalius nešiojo varlę ant piršto?, – klausiu gidės. Pasak Afrikos patarlės „negali išmatuoti varlės ūgio, kol ji gyva“,- atsako ji.
Ir tikrai – kaipgi pamatuosi? O kai varlė padvesia, raumenys atsipalaiduoja, gali ją ištiesti ir pamatuoti. Karaliui tai žinutė: „Negali įvertinti karaliaus darbų, kol jis gyvas“. Tik kai numirs – pamatysi, ką jis iš ties paliko po savęs.
Ir žinote ką pagalvojau? Jei aš būčiau Pretorijos karalienė – pirmiausia nugriaučiau visas tvoras! Ir išleisčiau įstatymą draudžiantį jas statyti! Ilgainiui turbūt tapčiau legenda
Juk istorija pamena tokius išmintingų valdovus? Esu girdėjusi pasakojimus, kaip Venecijos Dožas išleido įsaką visas gondolas dažyti tik juodai, o Genujoje buvo ribojama namų fasadų puošyba, nes nėra čia ko didžiuotis savo turtais, puikuotis ir kelti kitų pavydą!
Keliaudama Čikagoje stebėjausi, kad turtingųjų kvartaluose aplink jų didžiulius namus nėra tvorų. (pvz. kaip namas iš filmo „Vienas namuose“, pamenate? Jokios tvoros!) Ne veltui amerikiečiai turistai atvykę į Pretoriją pirmiausia fotografuoja tvoras, sako per savo gyvenimą tokių nėra matę.
Ach tos tvoros, tvoros… Mąstau apie savąsias. Juk pati esu gimusi už „geležinės uždangos“, puikiai žinau tą jausmą.
Blogiausia, kad išorinės tvoros sukuria vidines, kurios dar stipresnes, nes statomos iš blogos patirties, nuoskaudų, baimės, pykčio, nepasitikėjimo.
Vėliau jos dar sutvirtėja, nes prisideda nenoras ir negebėjimas klausyti, girdėti ir suprasti.
O dar giliau pasižiūrėjus – ar ilgainiui nepasistatome tvorų ir nuo pačių savęs?
Nuo savo tikrosios esybės, norų, poreikių, jausmų svajonių?