Kažkada internete radau tokią istoriją. Žymi JAV antropologė Margaret Mead į klausimą: „Koks pirmas civilizacijos ženklas?“ atsakė, esą tai – sulaužytas ir sugijęs žmogaus šlaunikaulis.
Pasak jos, laukinėje gamtoje sulaužytas šlaunikaulis reiškia mirtį: joks gyvūnas negali išgyventi, kol pasveiks. Tik mes, žmonės, galime. Jeigu kaulas sugijo, vadinasi, tą žmogų parnešė namo, slaugė, maitino, kol išgijo. Toks elgesys – tai civilizacijos pradžia, teigė profesorė[1].
Ši istorija išgalvota, tačiau man ji labai patiko – kol kartą pasakojau gidui Pietų Afrikos safaryje. „Kokia nesąmonė! – prunkštelėjo jis. – Ir tu tiki? Ligita, ar visai nepažįsti gamtos? Nepriimk pasakojimų aklai, mąstyk kritiškai! Kodėl manai, neva susilaužęs šlaunikaulį žmogus negalėdavo išgyventi pats? Kodėl patikėjai, kad neišgyventų ir gyvūnas? Kvailystė! Aišku, išgyventų. Ir dar kaip. Gyvybės instinktas labai stiprus!“
Ir papasakojo apie Pilanesbergo nacionaliniame parke matytą zebrą, kuris išgyveno susilaužęs koją.
Gyvūnai nacionaliniuose parkuose stebimi, skaičiuojami, gidai ir savanoriai stebi jų gyvenimą, viešai skelbia informaciją. Kai tas „vargšelis“ zebras susižeidė koją, socialiniuose tinkluose pasipylė patarimai: „Užmigdykite!“, „Neleiskite vargšui gyvūnui kankintis“ ir pan.
Gidai nesutiko, ir zebras išgyveno! Ir dabar tebegyvena. Man ši istorija suteikė galimybę pamąstyti apie savo išgyvenimo instinktą. Ar aš išgyvenčiau?
Ir apskritai, ar kovoju už save? Ar pasakau, ko noriu? Ar ginu savo interesus? O gal tik laukiu, kol kas nors pastebės, susipras ir man padės?
Anksčiau zebrus laikydavau mielais dryžuotais arkliukais. O čia, Afrikoje, sužinojau: tai stiprūs ir laisvi gyvūnai. Jie kovoja. Nepasiduoda. Pasak knygos „Apie Afrikos žmones ir žvėris“[2] autorės ir gidės Gabrielės Štaraitės, į Afriką atvykę kolonizatoriai pirmiausia norėjo pasikinkyti zebrus. Juk arklys – visur arklys, tik Afrikoje dryžuotas. Tai kodėl nepakinkius?
Ir kas nutiko? Nepavyko! Nepavyko anksčiau ir turbūt nepavyktų dabar. Beje, nė vienas Afrikos gyvūnas iki šiol nėra nei prijaukintas, nei įdarbintas. To irgi nežinojau!
Kitą kartą, važiuodami su gidu, pastebėjome antilopių būrį. Staiga visos kaip viena atsisuko į krūmus ir sustingo. Stojo tyla, įtampa, net oda šiurpsta. Žiūrėk, sako gidas, tikriausiai iš tos pusės sėlina leopardas. O antilopės ne tik nebėga – netgi pajudėjo pavojaus link!
„Kodėl taip keistai elgiasi?“ – paklausiau gido. Aš jų vietoje jau būčiau nurūkusi eikliomis kojomis! „Antilopės visada taip daro, – papasakojo jis. – Kam bėgti, eikvoti energiją, jeigu tiksliai nežinai, kur leopardas? Pirma reikia pamatyti, suprasti, iš kur puls, o tada pasirinkti teisingą kryptį bėgti. Be to, svarbu parodyti plėšrūnui, kad jį pastebėjai – tada šis praranda progą užklupti netikėtai ir pričiupti nepasiruošusį.“
Ar nereikėtų visiems taip elgtis? Išvydus pirmąjį pavojaus ženklą, ne bėgti nežinia kur, o išsiaiškinti – kokia kilo problema? Kaip geriausia ją spręsti? Ar geriau trauktis, ar kovoti? O jeigu trauktis, tai kur? Net ir atsitraukti – gera strategija, jei žinai, kur, jei turi tikslą.
Ilgai nėjo iš galvos visa, ką sužinojau Afrikoje: apie zebrus, antilopes, ir plėšrūnus. Anksčiau buvau įsitikinusi, jog žvėrys puola tik alkani. Pasirodo – ir dėl to klydau. Pasak gido, jeigu plėšrūnas turi galimybę sudraskyti, taip ir padarys. Jeigu kitas turi jėgų užimti tavo teritoriją, tai ir užims. Liūtų šeimoje pirmas ėda, kas stipriausias, ir prisiėda, tiek, kad tik ant nugaros gali gulėti.
Gamtoje išgyvena stiprieji. Ar noriu pasakyti, kad gamta žiauri? Tikrai ne. Gamta – neutrali. Svarbu, koks joje esi tu. Ar sugebėsi išgyventi, ar ne. Ar esi stiprus, ar ne. Kitų galimybių nėra.
Gyvendama Pietų Afrikos Respublikoje, kuriai organizacija „Pasaulinė iniciatyva prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą“ (Global Initiative Against Transnational Organised Crime) pagal nesaugumą skirią 7 vietą iš visų 193 Jungtinėms Tautoms priklausančių valstybių[3] supratau lengvai pamiršusi, ką turime Europoje: saugumą, demokratiją, įvairiausias teises. Visa tai buvo įprasta, savaime suprantama.
Čia, Pietų Afrikoje, kitaip. „Jeigu gatvėje mane užpuls, negi niekas nepadės?“ – kartą paklausiau policininko. „Niekas, – atsakė jis. – Tu pati atsakinga už save. Galvok, kur eini, galvok, ką darai. Būk budri, tačiau baimės nerodyk.“ Nusikaltėliai (kaip ir plėšrūnai) užuodžia baimę, puola silpnus.
Iš pradžių labai bijojau. Ir dabar bijau, bet kitaip. Supratusi, kad mano saugumas – tik mano pačios reikalas, jaučiuosi atsakingesnė, labiau susitelkusi, budri.
Pati nežinau, kaip ir kada įpratau gyventi būdama tikra, kad manimi pasirūpins, o už mano saugumą, sveikatą ir net motyvaciją atsakingi kiti. Šitaip gyventi lengva, taip lengva, kad net pamiršau, jog taip buvo ne visada, o kitose pasaulio vietose ir dabar nėra. Ir gal dar ilgai nebus.
Galimybė pagyventi visiškai kitokioje aplinkoje sukrėtė lyg šaltas dušas. Dabar net gėda prisiminti, kiek jėgų skirdavau tuštiems apmąstymams, nerimui, negatyvioms mintims. Prisimenu, kaip lengvai bėgdavau nuo viso, kas atrodė sunku ir nepatogu.
Afrikoje gavusi stiprybės ir atsakomybės pamoką prisiminiau legendinį posakį iš Mario Puzo „Krikštatėvio“: „Ženk žingsnį iš stiprybės, o ne iš silpnumo.“ Tik dabar iš tiesų suprantu šių žodžių prasmę.
Dabar prieš priimdama sprendimą užduodu sau klausimą: ar iš stiprybės taip elgiuosi, ar bėgu? Jeigu suprantu, kad bėgu – stengiuosi sustoti. Kaip antilopės.
Ar tikrai išmokau šią pamoką? Ar tikrai nebebėgsiu, būsiu stipri ir atsakinga? Žinoma, ne. Greičiausiai netrukus grįšiu prie senų įpročių, bijosiu, nerimausiu ir liūdėsiu, kai nesiseka.
Tačiau nusipirkau zebrais išmargintą šalikėlį – kad primintų, jog aš irgi galiu būti stipri.
[1] https://doerlife.com/an-anthropologist-explains-the-first-sign-of-civilization/ [2] https://www.knygos.lt/lt/knygos/apie-afrikos-zmones-ir-zveris/ [3] https://www.iol.co.za/the-star/news/sa-the-7th-most-dangerous-country-in-the-world-bff32c38-b46b-412b-8fb1-2d3bf54e450d