“Kuo labiau artėju prie pabaigos, tuo labiau suku ratus, grąžinančius prie pradžios..“
– cituoja Ch. Dikens’ą mano mylimas rašytojas Irvin’as D. Yalom‘as.
Ateina laikas, – juokauja jis, – kai tavo draugai prisimena apie tave daugiau nei tu pats,
ir pamatai save visai kitokį, nei įsivaizdavai“..
Tikiu, kad „Tampant savimi“ patiks visiems I.D Yalom‘o gerbėjams,
man ji – pati įdomiausia iš visų, kurias perskaičiau.
Čia rasite pacientų, šeimos gyvenimo, laimingos santuokos, kelionių, darbų, atradimų,
terapijos ir jo parašytų knygų atsiradimo istorijas.
Knygos pradžia sugraudino, pabaiga užmotyvavo, lyg žiūrint gerą biografinį filmą.
Beje, ar žinote, kad apie Yalom‘ą yra sukurtas filmas? Reklamą galite pažiūrėti čia.
Išgyvenau neapsakomą skaitymo malonumą, pagarbą žmogui už tokį pilnavertį ir laimingą gyvenimą. Užverčiau knygą su švelniu liūdesiu, mintimi ir noru gyventi taip, kad pati išeidama išsineščiau pilnai ir nuoširdžiai išgyventas situacijas. Daugiau tokių knygų!
Pasidalinsiu privertusia pamąstyti ištrauka. Čia keli I. D. Yalom’o atsiminimai apie pažintį su V. Frankliu, Žmogus ieško prasmės autoriumi, :
Pirmojo susitikimo Vienoje metu V. Franklis iškart ėmė kritikuoti sustingusią Vienos psichiatrų bendruomenę, kuri atsisako pripažinti jo nuopelnus… atvykęs vizito į Kaliforniją pravirkdė mūsų namų pagalbininkę, kuri patiekė arbatą keramikiniame, o ne porcelianiniame puodelyje….
Tikra katastrofa tapo jo klinikinė demonstracija Stanfordo universitete. Ją sudarė 15 min apklausa nustatant, kokia turėtų būti paciento gyvenimo prasmė, rekomenduojant gana įsakmiu būdu. Demonstracijos metu vienas iš studentų protestuodamas atsistojo ir išėjo iš kambario murmėdamas „tai nežmoniška“. Jokie atsiprašinėjimai V. Franklio nenumaldė, jis nesiliovė reikalauti, kad rezidentas būtų pašalintas iš programos.
Kartą V. Franklis atsiuntė detaliai aprašytą, Harvarde skaitytą, paskaitą, kurios metu auditorija penketą kartų atsistojusi garsiai plojo ir paprašė komentarų. Pasielvartavęs, ką teks pasakyti, visi nutariau elgtis nuoširdžiai ir, kaip galėdamas taktiškiau, atsakiau, kad toks plojimų akcentavimas atitraukia dėmesį nuo medžiagos pateikimo. Jis atsakė žodžiais „Irvai… tu tiesiog nesupratai,- jie ATSISTOJO ir plojo penketą kartų“
Aš nustebau sužinojusi tokius faktus apie V. Franklį – autorių, kurį nepaprastai gerbiu. Tačiau dar labiau nustebau perskaičiusi, kaip Yalom’as užbaigė pasakojimą apie šią pažintį. Tose keliose eilutėse atsiskleidė visa jo sielos didybė, gebėjimas nukreipti kritiką nuo kito į save, atjausti ir suprasti:
„Žvelgdamas į natūralaus dydžio V. Franklio fotografiją ūmai suvokiau jo didžiulę drąsą ir skausmo gelmę. Iš jo knygos sužinojau, kaip Aušvice praleistas laikas jį traumavo, bet tų pirmųjų susitikimų su juo metu Vienoje ir Stanforde dar nebuvau pasiruošęs deramai jį užjausti ar pasiūlyti palaikymą, kokį suteikti būčiau galėjęs. Vėliau bendraudamas su kitais garsiausiais savo srities atstovais tos klaidos nebekartojau“.
Man ši knyga atskleidė užburiantį Yalom‘o žmogiškumą, kurio pati noriu mokytis dar ir dar.